1808 metais Joniškėlio ir jo apylinkių dvarų savininkas Ignas Karpis (1780–1809) prieš pat ankstyvą mirtį parašė testamentą, kuriuo atleido savo dvarų valstiečius nuo baudžiavos, o paveldėtojus įpareigojo tam tikrą gaunamų pajamų dalį skirti parapinei mokyklai ir parapijos ligoninei įkurti. Testamente buvo numatytas apie 66 tūkstančių rublių fondas šioms įstaigoms išlaikyti, taip pat paskirta būsimoms sodyboms po žemės sklypą, pažymint, kad mokykla jį naudotų daržo ir sodo darbų mokymui. Numatyto fondo tvarkymas tuo pačiu testamentu buvo pavestas Vilniaus universitetui.
Oficiali Joniškėlio parapinės mokyklos įkūrimo data yra 1810 metai, tačiau mokslas prasidėjo 1811 m. sausio 2 dieną, kai mokyklą atidarė iš Vilniaus į Joniškėlį atsiųstas pirmasis mokytojas Jonas Blusys.
Mokykla buvo dviklasė, keturmetė, realinė. Mokiniai iš pradžių buvo mokomi skaityti lenkiškai ir rusiškai, gamtos, geografijos, matematikos ir šiek tiek braižybos.
Valstiečių vaikai mokykloje taip pat mokėsi augalininkystės, daržininkystės, sodininkystės, kaimo statybos pagrindų, gaudavo žinių apie kultūrinių augalų tręšimą.
Pirmuosius dvejus metus (I klasėje) buvo dėstomi bendrojo lavinimo dalykai, o trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais (II klasėje) – daugiausia žemės ūkio pagrindai.
Mokymo priemonėmis rūpinosi Vilniaus universitetas. Bibliotekoje daugiausiai buvo lenkiškų knygų, apie ketvirtadalis jų – religinio turinio, keletas geometrijos, vienas kitas agrochemijos, žemdirbystės vadovėlis, J. H. Pestalocio „Elementarioji metodika”.
Ar šioje mokykloje buvo mokoma ir lietuvių kalbos, nenustatyta, tačiau Universitetas reikalavo, kad mokytojai mokėtų lietuviškai. Matyt, mokytojų ir mokinių bendrauta lietuvių kalba.
1822 m. mokyklos vizitatorius rašė, kad žiemą mokyklą lankė 10–40 vaikų.
Mokykloje nebuvo mokoma lotynų kalbos. Tai buvo rimta kliūtis tiems, kurie norėjo mokytis toliau. Todėl mokyklos populiarumas ilgainiui mažėjo.
Po 1831 m. sukilimo iš mokymo programos pašalinus agronomijos pagrindų mokymą, Joniškėlio mokykla tapo paprasta parapine mokykla, tačiau senesnieji mokytojai, kaip rašo pedagogikos istorijos tyrinėtojas Arnoldas Endzinas, ir toliau mokė vaikus agronomijos.
1838 m. mokykla buvo pertvarkyta į žemesniąją agronomijos mokyklą. Ilgokai svarstyta, kuria kalba, be privalomosios rusų, mokyti: lenkų ar lietuvių.
Tik tradiciškai tęsiamas agronomijos mokymas jau nepasiekė ankstesnio lygio, tačiau nenutrūko. Taigi XIX a. viduryje Lietuvoje išliko du žemės ūkio mokslo židiniai – Joniškėlyje ir Rietave, kur 1859–1862 m. agronomijos mokyklą išlaikė ją įkūrę dvarininkai Oginskiai. Nėra duomenų, kaip 1863 m. sukilimas palietė Joniškėlio mokyklą. Tačiau tik po 3 dešimtmečių vietoje planuotos žemesniosios agronomijos mokyklos čia steigiama mokomoji agronomijos ferma, turėjusi tapti teorinio agronomijos mokymo ir ūkinės praktikos mokykla. Iš archyvuose išlikusio mokymo plano matyti, kad mokslas truko trejus metus, prasidėdavo spalio 1 d. ir baigdavosi per Jurgines (balandžio 23 d.). Pirmaisiais metais daug dėmesio skiriama bendrajam lavinimui, kitus dvejus – agronomijos, gyvulininkystės, žemėtvarkos pagrindams, praktikos darbams. Specialiojo mokymo teorijai numatyta skirti 60 proc. viso laiko. Uždraudus lietuviškąją spaudą, mokykloje buvo mokoma rusų kalba.
Nuo 1881 m. vyresniuoju mokytoju dirbo S. Ošoklinskis, nuo 1884 m. jaunesniuoju – F. Michailovas.
Pagal I. Karpio testamentą mokyklą ir mokomąją fermą globojo 1868 m. Joniškėlio dvarą paveldėjęs Eustachijaus Karpio sūnus Felicijonas (1821–1888), Kauno ir Panevėžio apskričių bajorijos vadovas (maršalka).
1886 m. Joniškėlio mokykloje mokėsi ir ūkinę praktiką atliko 83 berniukai. Kai kuriais metais moksleivių skaičius siekdavo šimtą.
Ilgainiui teorinis agronomijos mokymas ir ūkinė praktika mokomojoje fermoje jau neatitiko laikmečio reikalavimų.
1899 m. liepos 1 d. caro nurodymu Joniškėlyje įkuriama žemesnioji žemės ūkio mokykla, pavadinta pirmojo fundatoriaus Igno Karpio vardu.
Senasis mokyklos pastatas Joniškėlio centre, šalia bažnyčios, buvo pernelyg ankštas. Gavus lėšų iš valstybės iždo, nuspręsta statyti naują. Mokslo apygardos architektas Bykovskis Mažupės ir Mūšos santakoje, I. Karpio mokyklai paskirtoje žemėje, suprojektavo didelį dviaukštį raudonų plytų pastatą. Jis buvo sumūrytas per vieną sezoną. Darbus vykdė rangovas iš Kauno – Rabinovičius.
1903 m. mokslo metus mokykla pradėjo naujuose rūmuose. Juose buvo įrengti ir mokytojų butai.
Mokslas truko penkerius metus. Per pirmuosius trejus buvo mokoma bendrojo lavinimo pagrindų, o kitus dvejus – žemės ūkio dalykų, agronomijos. Išėjusieji penkerių metų kursą dar galėjo vienerius metus mokytis papildomai. Jie gaudavo atestatą, kuris teikdavo lengvatų dėl karinės prievolės.
Atnaujintos mokyklos vadovu – mokytoju inspektoriumi tapo atsargos karininkas I. Čuchmasovas, dėstęs tiksliuosius mokslus, mokytojais dirbo J. Jekimovas, M. Točilinas, A. Vietvinskis, S. Ošoklinskis, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą – M. Itomlenskis, vėliau dėstęs Kauno aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje.
1903–1907 m. Joniškėlio žemesniojoje žemės ūkio mokykloje mokėsi Stanislovas Mastauskis, Povilas Snarskis, vėliau tapę žymiais mokslininkais.
Kaip nurodo prof. S. Mastauskis, mokykloje buvo dėstoma rusų kalba, mokytojai rėmėsi daugiatomiu V. Vargino agronomijos žinynu. Mokiniai daugiausiai tenkinosi pamokų užrašais.
Vadovėliai buvo gana brangūs, jų trūko, todėl moksleiviai užrašus daugindavo šapirografu ir išsidalindavo.
Pamokos vykdavo vėlų rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį kai sumažėdavo ūkio darbų. Mokiniai vasaros atostogų neturėjo: reikėdavę daug ir sunkiai dirbti, tačiau už tai visus mokymosi metus nemokamai buvo maitinami mokyklos valgykloje.
Į pirmą kursą kasmet priimdavo iki 60 mokinių. Bet tiek daug kandidatų ne visada atsirasdavo: 1906 m. tesusidarė apie 20. Lietuvių buvo nedaug, nes mokslas kainavo 75 rublius, o moksleiviams lietuviams buvo skirtos tik šešios stipendijos. Tuščias moksleivių vietas užimdavo turtingesnių latvių ūkininkų vaikai.
Mokyklos materialinė bazė buvo silpna. Tai liudija ir 1906 m. pedagogų posėdžio protokolas: trūko veislinių gyvulių, žemės ūkio technikos, patalpų.
Peterburge leistas „Lietuvių laikraštis” 1905 m. rašė: „Agronomiškų mokyklų mūsų krašte visai nėra, išskyrus Joniškėlio, Pagojaus ir Panemunės, silpnai stovinčių, paskutinės dvi mergaitėms paskirtos. O kur toliau važiuoti, nei į galvą neateina tėvams, kurie nori tik į gimnaziją, nė vaikams, nes jie daugiausia neturi supratimo, kur būtų geriau. Be speciališko gi mokslo nepakelsi žemdirbystės kultūros”.
Be minėtų trijų mokyklų, to meto Lietuvoje veikė dar kelios: Bubių, Dotnuvos, Obelių ir Paverkšnių. Jas įkūrė pažangiai ūkininkavę dvarininkai.
1914 m. vasarą prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. į Lietuvą skverbiantis kaizerinės Vokietijos armijai, Joniškėlio mokykla gavo nurodymą evakuotis į Rusijos gilumą. Dauguma mokinių liko Lietuvoje pas tėvus. Tik nedidelė jų dalis ir rusai mokytojai persikėlė į Jekaterinburgą.
1917 m. dėl mokinių stokos mokykla buvo uždaryta.
Kuriantis Nepriklausomai Lietuvos valstybei vis daugiau reikėjo žemės ūkio specialistų. 1920 m. pradėjo veikti Joniškėlio, Raseinių (Paverkšnių), Salų, dar po metų – Belvederio, o 1922–1927 m. – Plinkšių, Zylių, Veprių, Kvietiškio, Vabalninko, Aštriosios Kirsnos, dar vėliau – Alytaus ir Dabikynės žemesniosios žemės ūkio mokyklos, rengusios apsišvietusius ūkininkus. Jos buvo dviejų tipų: valdinės, išlaikomos Žemės ūkio departamento, ir privačios, išlaikomos visuomeninių organizacijų.
Į šias mokyklas buvo priimami baigę pradines mokyklas 12–15 metų amžiaus moksleiviai.
Mokyklos kūrėsi išparceliuotuose ar nuomojamuose dvaruose. Jos turėjo nedidelius 50–90 ha mokomuosius ūkius.
Joniškėlio žemės ūkio mokyklos muziejuje saugomi klasių žurnalai liudija, kad pirmaisiais mokslo metais buvo mokoma bendrojo lavinimo dalykų, tačiau siauriau, populiariau nei vidurinėje mokykloje.
Antraisiais metais moksleiviai mokėsi žemės ūkio dalykų: bendrosios ir specialiosios žemdirbystės, sodininkystės, daržininkystės, miškininkystės, matavimų, žemės ūkio organizavimo ir kt., po pamokų atlikdavo praktikos darbus. Mokinių buvo nedaug: 1920 m. mokėsi 23, 1922 m. – 29, 1925 m. – 34, o 1940 m. – net 125 mokiniai. 1940 m. nuo mokesčio už gyvenimą bendrabutyje buvo atleisti mažažemių tėvų vaikai. Tačiau beveik 80 proc. moksleivių buvo iš vidutinių ir net stambiųjų ūkių.
Mokykla turėjo apie 100 hektarų mokomąjį pienininkystės ūkį, javų valymo mašinų, veislinių gyvulių.
1923 m. mokyklos išlaikymas valstybei kainavo per 90 tūkst. litų, o ūkio išlaidos – apie 17 tūkst. litų (antra tiek duodavo mokomasis ūkis).
1940 m. mokyklos vizitavimo ataskaitoje rašoma, kad mokytojai išmano savo dėstomąjį dalyką, tačiau daugiau dėmesio turėtų skirti praktikos darbams; bibliotekoje per mažai knygų, nėra skaityklos. Mokyklos sodyba tvarkoma tinkamai. Mokomojo ūkio plotas sumažėjo iki 81 ha, nes dalis žemės atiduota Joniškėlio bandymų stočiai.
1920–1940 m. mokyklai vadovavo J. Valadka, V. Vitkauskas, J. Sadūnas, J. Čepinskis, J. Jovaiša, J. Dauparas, K. Steikūnas. Net keliolika metų mokytojavo agronomas P. Čenčius.
Vokiečių okupacijos metais žemės ūkio mokyklos nebuvo uždarytos. 1941 m. rugsėjį į Joniškėlio žemesniąją žemės ūkio mokyklą susirinko moksleiviai ir bolševikinės 1941 m. birželio 14–15 d. tremties išvengę mokytojai.
Joniškėlio mokyklos direktoriui J. Jovaišai mirus, 1943 m. jos vadovu tapo agronomas ir puikus pedagogas Povilas Tamulionis.
1945 m. Joniškėlio žemesnioji žemės ūkio mokykla pertvarkoma į žemės ūkio technikumą, rengusį vidurinės grandies specialistus (agronomus).
Norinčių mokytis Joniškėlio technikume buvo labai daug. Atsirado galimybė atsirinkti geriausiai pasirengusiuosius. Technikumo pedagogai priėmimo komisijoje ne tik atsižvelgdavo į mokyklos baigimo pažymius, bet atidžiai žiūrėdavo, ar būsimasis agronomas mėgsta žemę, gyvulius.
1947 m. iš Joniškėlio išsikėlus P. Tamulioniui, beveik du dešimtmečius technikumui vadovavo J. Gedminas – didelę tarpukario agronomo ir žemės ūkio pedagogo patirtį turintis specialistas.
Pokario metais trūkstant patalpų, prie mokyklos buvo statomi iš kaimų perkelti gyvenamieji namai. Didesniuose įsikūrė mokomosios klasės, o mažesniuose apsigyveno pedagogai.
1951 m. norinčiųjų mokytis buvo 175, deja, priimta perpus mažiau. Iki 1952 m. technikume paruošta apie 400 jaunesniųjų agronomų.
1953 m. įsteigtas Joniškėlio žemės ūkio technikumo neakivaizdinis skyrius.
1961 m., be agronomų, imta rengti zootechnikus, bet jų išleista tik dvi laidos.
1963 m. įsteigtas žemės ūkio mechanizavimo skyrius.
1961–1964 m. pastatytas naujas erdvus 640 vietų mokomasis korpusas. Mokomuosius kabinetus ir laboratorijas teko kurti beveik iš naujo, nes daug kas buvo pasenę ir netinkama. Ypač daug triūso įdėta įrengiant žemės ūkio mechanizavimo skyriaus mokomuosius kabinetus.
1968 m. buvo baigtas statyti 400 vietų moksleivių bendrabutis, gyvenamųjų namų kompleksas dėstytojams, tarnautojams, ūkio darbininkams. Buvo išasfaltuoti keliai ir takai, įrengtos žaliosios vejos, pasodinta dekoratyvinių želdinių, atnaujintas stadionas.
1969 m. prie technikumo mokomojo ūkio prijungtas gretimas kolūkis. Žemės plotas padidėjo iki 2400 ha. Ūkio plėtojimo kryptis liko ta pati – gyvulininkystė.
1970 m., siekiant sustiprinti gamybinį specialistų rengimą, technikumas pertvarkomas į tarybinį ūkį-technikumą.
1970–1985 m. jame mokėsi per 1000 moksleivių: du trečdaliai – dieniniame skyriuje, maždaug trečdalis – neakivaizdiniame.
Per visą pokario laikotarpį parengti 2808 agronomai dieniniame ir 1302 – neakivaizdiniame skyriuose. Dar 36 diplomai įteikti agrochemijos specialistams.
Plečiantis technikumui, daugėjo dėstytojų. Pokario metais jų buvo vos keletas, 1955 m. – jau 21, turinčių aukštąjį išsilavinimą – 15. Specialiuosius (agronomijos) dalykus dėstė geri praktikai.
1974–1975 m. Joniškėlio technikume dirbo 56 dėstytojai, dauguma baigę aukštąsias mokyklas, turintys nemažą pedagoginę patirtį. Daug jėgų, ugdydami jaunąją žemės ūkio specialistų kartą atidavė dėstytojai M. Mickienė, A. Varnas, E. Puodžiūnas ir daugelis kitų. Atvyko dirbti nemažai darbščių, kūrybingų inžinierių, kurie įrengė mokomuosius kabinetus ir laboratorijas.
K. Jakilaitis įkūrė vieną geriausių Lietuvoje techninės mechanikos laboratoriją.
Ūkiui-technikumui ilgą laiką vadovavo E. Kamarūnas, F. Mingėla, A. Kiminas, V. Nainys.
"Šimtametėj laiko juostoj" - knyga, skirta mokyklos 100 m. sukakčiai.
Sudarytojai - Albinas Kazlauskas ir Julikas Simonaitis,1999m.
1992 m. Joniškėlio žemės ūkio mokyklai sugrąžintas aukštesniosios vardas.
Tačiau ir moksleivių, ir dėstytojų sumažėjo. Dabar mokykloje dirbo 40 dėstytojų ir mokytojų, 4 profesijų mokytojai ir 42 aptarnaujančiojo personalo darbuotojai.
Įvertindami susiklosčiusią situaciją ir nepalankią mokyklos teritorinę padėtį, pedagogai užsibrėžė tikslą – konkuruoti su aplinkinėmis aukštesniosiomis ir profesinėmis mokyklomis suteikiant aukštos kokybės mokymą.
Buvo užmegzti ryšiai su Vokietijos, Danijos, Švedijos ir Anglijos mokymo institucijomis ir ūkininkais: dėstytojai ir moksleivių grupės vyko į stažuotes ir mokymus. Mokykloje buvo įvestos naujos specialybės: ž.ū. technologija, buhalterinė apskaita, automobilių techninė priežiūra ir remontas, ž.ū. komercija; profesiniame skyriuje buvo mokomi būsimieji žū technikos mechanikai, jaunieji ūkininkai, namų ūkio ekonomai, biuro komersantai. Vėliau pradėta mokyti technikos priežiūros verslo darbuotojus, žemės ūkio gamybos verslo darbuotojus, automechanikus, apskaitininkus ir kasininkus ir kt. 1996 m. buvo įsteigtas neakivaizdinis skyrius, kuriame studentai mokėsi buhalterinės apskaitos. Priemonės pasiteisino – moksleivių skaičius pradėjo augti ir naująjį tūkstantmetį mokykla pasitiko turėdama 600 (iš jų apie 200 neakivaizdiniame skyriuje) moksleivių.
Nuo 1993 m. sodininkystės ir daržininkystės mokymo kabinetui vadovavo J. Janeliūnienė, kuri prižiūrėjo ir kolekcinį augyną, rūpinosi jaunųjų ūkininkų būrelio veikla.
1994 m. pradėta rengti buhalterinės apskaitos, finansų ir ekonomikos specialistus. Nuo 1996 m. veikė šios specialybės neakivaizdinis skyrius, deja, neįstengiantis priimti visų norinčiųjų mokytis.
Būsimosios namų ūkio ekonomės mokėsi gerai įrengtuose siuvimo, namų ruošos kabinetuose. Nuo 1995 metų jas mokė pedagogės G. Motuzienė, N. Krasauskienė. Minėtos specialybės dalykus ne vienerius metus dėstė A. Ručienė, S. Liukpetrienė, D. Nainienė.
Nuo 1997 m. mokoma automašinų aptarnavimo ir remonto specialybės, į kurią priimami vaikinai, turintys vidurinį išsilavinimą.
Tęsiant agronomijos mokymo tradicijas, mokykloje rengiami bioorganinės žemdirbystės technologai, ekologinio ūkininkavimo žinovai. Labiausiai jų reikėjo Pasvalio ir Biržų – Lietuvos karstinio regiono – ūkiams. Tačiau kaimo jaunimas per mažai domėjosi žemdirbio profesija.
1999 m., minint žemės ūkio mokyklos įkūrimo šimtąsias metines, Žemės ūkio ministerijos leidimu, į mokyklos pavadinimą sugrįžo ir jos įkūrėjo Igno Karpio vardas.
Po švietimo reformos šalyje nelikus aukštesniųjų mokyklų, 2006-07-01 pakito mokyklos statusas – ji tapo profesinio mokymo institucija su nauju pavadinimu – Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykla.
Pasikeitus mokyklos statusui, vėl krito mokinių skaičius: 2007 m. rugsėjo 1 d. mokykloje mokėsi 254 mokiniai. Lanksčiai reaguodama į regiono darbuotojų poreikį, mokykla įsivedė naujas specialybes: apdailininko (statybininko), prekybos įmonių vadybininko padėjėjo, floristo ir kt. Mokinių skaičius pradėjo augti ir savo įkūrimo dviejų šimtų metų jubiliejų mokykla pasitiko turėdama 340 mokinių. Tuo metu mokykla galėjo pasūlyti 10 skirtingų profesinio mokymo programų mokiniams, baigusiems pagrindinę mokyklą, 6 mokymo programas – turintiems vidurinį išsilavinimą ir 1 mokymo programą mokiniams, nebaigusiems pagrindinio ugdymo programos.
Mokyklos auklėtiniai tapdavo įvairių konkursų nugalėtojais ir laureatais. 2006 m. respublikiniame žemdirbiškųjų specialybių profesinio meistriškumo konkurse „Žemės vaikai“ mokyklos auklėtinis Mantas Varna tapo absoliučiu nugalėtoju ir pelnė garbingą „Žemės sūnaus“ vardą. 2008 m. mokyklos pirmakursis Vilius Janeliūnas tame pačiame konkurse užėmė antrąją vietą. Mokyklos auklėtiniai kasmet gerai pasirodo respublikinėse artojų varžybose ir kituose profesinio meistriškumo konkursuose. Kasmet mūsų mokiniai dalyvauja šalies profesinio mokymo įstaigų sporto žaidynėse ir užima prizinių vietų. Mokykloje veikiantis alternatyviosios mados būrelis „Mados studija“ nuo savo susikūrimo pradžios (2006 m.) kasmet tampa Pasvalio alternatyviosios mados konkurso „Išprotėjęs ruduo“ nominantu, o 2008 m. tapo respublikinio jaunimo šiuolaikinio meno festivalio „Išdykęs stilius“ nominantu.
Mokykla įgyvendina jau ketvirtą tarptautinį mokymosi partnerystės projektą, finansuojamą Europos Komisijos – Grundtvig suaugusiųjų mokymosi partnerystės projektas „Moterų mokymosi praktinės žinios ir įgūdžiai“, finansinė parama 15500, eurų.
2006 – 2008 m. mokykla kaip partneris dalyvavo įgyvendinant du Europos socialinio fondo projektus BPD priemonę 2.4: 1. „Dalykinių technologinių kompetencijų atnaujinimas žemės ūkio profesiniame rengime“ ir 2. „Lietuvos profesinių mokyklų, rengiančių darbuotojus kaimui, konkurencingumo didinimas ir veiklos užtikrinimas, diegiant naujas mokymo priemones“. Antrajame projekte net septyni mokyklos profesijos mokytojai rengė metodinę mokomąją medžiagą: vadovėlius, metodines rekomendacijas, praktinių darbų aprašus žemdirbiškoms specialybėms mokyti.
2008 – 2009 metais mokykla gavo finansavimą dviem projektams pagal KPP 2007 – 2013 metų priemones:
1. Profesinio mokymo ir informavimo veikla, projektas „Kaimo gyventojų mokymas Panevėžio ir Šiaulių apskrityse“, skirta paramos suma – 374315, 00 Lt.
2. Žemės ūkio valdų modernizavimas, projektas „Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokyklos mokomojo ūkio modernizavimas“, skirta paramos suma 160332,00 Lt. Bendra projekto vertė 400000,00 Lt.
Tarptautinį projektą „Mokykla miela mokykla“ 2015-2017 m. kartu įgyvendina keturios profesinės mokyklos iš Turkijos, Lenkijos, Rumunijos ir Lietuvos. Projektą koordinuoja Karaburun Mordogan Fatma Emin Karaagac Cok Programli profesinė mokykla iš Turkijos. Joniškėlio I. Karpio ŽŪPM yra projekto partneris. Projektu siekiame daugiau sužinoti apie mokinių ankstyvojo „iškritimo“ iš mokyklos specifiką, plėtoti prevencijos ir ankstyvos intervencijos metodus, siekiant sumažinti nebaigusių mokyklos asmenų skaičių.
Šiuo metu mokykla dalyvauja projekte Erasmus+ mokinių mobilumo projektui „Mokinių ir absolventų praktika užsienio verslo įmonėse", projekto Nr. 2016-1-LT01-KA102-022848, jam įgyvendinti skirta 88934,00 eurų dotacija. Projekto tikslas - mokomųjų stažuočių užsienyje metu patobulinti mokinių ir absolventų profesinius praktinius įgūdžius, kartu patobulinant projekto dalyvių bendravimo užsienio kalba, verslumo, socialinę ir tarpkultūrinę kompetencijas, siekiant geresnių sėkmingos integracijos į šiuolaikinę darbo rinką galimybių. Mokiniai stažavosi Austrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.
Mokykloje veikia regioninis žemdirbių tęstinio profesinio mokymo centras, vykdantis suaugusiųjų mokymą. 2007 m. centre kvalifikaciją kursuose kėlė 221; 2008 m. – 344; 2009 – 480 suaugusiųjų.
2013 m. liepos 3 dieną Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis pasirašė įsakymą, kuriuo buvo akredituota vidurinio ugdymo programa Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykloje. Mokykloje besimokantys mokiniai įgyja gimnazijos lygio vidurinį išsilavinimą.
Nuo 2016 m. mokykloje pradėtos įgyvendinti modulinės profesinio mokymo programos.
Joniškėlio žemės ūkio mokyklai vadovavo nuo 1991 iki1992 m. G. Jakilaitienė, nuo 1992 iki 1996 m. B. Krikščiūnas, nuo 1996 m. iki 2005 m. - J. Gudonis, nuo 2005 m. iki 2010 m. – Ž. Krasauskas, nuo 2010 m. iki 2015 m. - laikinai ėjo direktoriaus pareigas J. Jovaišienė, nuo 2015 m. iki dabar V. Jurėnas.
Atnaujinta: 2017-11-22
